Šalyje įsigaliojus karantino rėžimui dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos ir verslui kylant vis daugiau iššūkių, susidariusi padėtis neaplenkia ir statybų sektoriaus, nors pastarojo veikla Vyriausybei 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus karantiną tiesiogiai nėra ribojama.

Neatsargūs ir galbūt skuboti kai kurių rinkos dalyvių pareiškimai dėl atsiskaitymų sustabdymo, motyvuojant force majeure aplinkybėmis, visame žemyne taikomi darbo jėgos judėjimo apribojimai, tiekimo ir gamybos trikdžiai, darbo organizavimo apsunkinimai dėl galimo darbuotojų izoliavimosi ar net susirgimo atvejais, didėjančios sąnaudos kasdienės veiklos organizavimui ir neapibrėžtumas dėl tiek jau vykdomų, tiek dėl būsimų projektų bei pandemijai suvaldyti numatomų institucijų veiksmų šiuo metu kelia realią itin didelių praradimų grėsmę visam sektoriui ir ypatingai statybos rangovams. Akivaizdu, kad pastariesiems susiduriant su eile sunkumų, kyla rizika, jog dalis statybos rangos darbų dėl susidariusios situacijos negalės būti atlikti sutartyse numatytais terminais, o dalis sutarčių (projektų), rangovams neišgalint tęsti darbų, apskritai gali likti neįgyvendintos.

Suprantame, kad šis laikotarpis statybų rangovams sukels nemažai iššūkių, todėl trumpai aptarsime teisines priemones, kurios padės įvertinti rizikas ir galimybes vykdant sutartinius įsipareigojimus bei apsaugoti savo interesus plintančios COVID-19 pandemijos kontekste.

COVID-19 ir force majeure (nenugalima jėga)

Daugumoje statybos rangos sutarčių yra įtvirtina force majeure (nenugalimos jėgos) sąlyga, sudaranti prielaidas atleisti šalis nuo įsipareigojimų vykdymo, tačiau paprastai tokia sąlyga nėra detalizuojama ir yra daroma nuoroda į galiojančių teisės aktų nuostatas, kurie numato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui (Civilinio kodekso 6.212 str. 1 d.).

Taigi, force majeure aplinkybės, kurioms esant šalis galėtų būti atleista nuo įsipareigojimų vykdymo, turi būti itin neįprastos ir retos. Sutartiniuose, tame tarpe ir statybos rangos, teisiniuose santykiuose tokios aplinkybės pasižymi šiais požymiais:

  • jų nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima numatyti;
  • sutarties dėl tokių aplinkybių objektyviai negalima įvykdyti;
  • šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar užkirsti joms ar jų pasekmėms kelio;
  • šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos.

Svarbu pabrėžti, kad force majeure nėra laikomos tokios aplinkybės, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (Civilinio kodekso 6.212 str. 1 d.). Kad galėtų būti konstatuota force majeure, remiantis Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintomis Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklėmis, kiekvienu konkrečiu atveju šalis privalo įrodyti, jog:

  • šalis nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties;
  • negalima tikėtis, jog sutarties sudarymo metu šalis galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus;
  • šalis negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar jos poveikio.

Visais atvejais force majeure gali būti laikomos tokios neišvengiamos, šalies nekontroliuojamos ir nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos sudarant sutartį. Jos gali būti laikinos – tokiu atveju, sutarties vykdymas atidedamas, o už vėlavimą netesybos (baudos ir delspinigiai) nemokamos. Pažymėtina, jog labai svarbu apie force majeure aplinkybes, dėl kurių sutartis nebus įvykdyta ar jo įvykdymas atidėtas, privalu informuoti kuo anksčiau, kadangi pagrindas atleisti nuo atsakomybės atsiranda nuo force majeure aplinkybės atsiradimo momento arba, jeigu apie ją nėra laiku pranešta, nuo pranešimo momento. Kitu atveju, neinformavusi šalis atsako už nuostolius.

Be jau plačiai keliamų ir teisininkų analizuojamų klausimų apie force majeure sąlygas ir jų taikymą, natūraliai kyla klausimas, ar COVID-19 pandemija ir jos sąlygotas karantino rėžimas šalyje yra laikomi force majeure aplinkybėmis statybos rangos sutarties šalims? Vienareikšmiško atsakymo nėra, kadangi ši aplinkybė priklauso nuo konkrečių sudarytų sutarčių ir konkrečios sutarties šalies situacijos. Tačiau vertinant galiojantį teisinį reguliavimą ir karantino laikotarpiu šalyje taikomus ribojimus, labai abejotina, kad susidariusi situacija statybos rangos sutarties šalims suteiktų pagrindą nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ar jų įvykdymą atidėti.

Vien plintančios koronaviruso (COVID-19) pandemijos bei karantino rėžimo buvimas patys savaime nėra nenugalima jėga. Atitinkamai formalūs pareiškimai dėl statybos rangos sutarties nevykdymo ar vykdymo sustabdymo negali būti motyvuojami vien tik force majeure sąvoka, kadangi tokiu atveju sutarties šalis privalo įrodyti priežastinį ryšį tarp koronaviruso (COVID-19) pandemijos bei karantino ribojimų, kaip force majeure aplinkybės, ir sutarties neįvykdymo – padidėję sutarties įvykdymo kaštai, terminai, priemonės, finansinių srautų sutrikimai ir kitos aplinkybės, kurios protingomis pastangomis gali būti pašalinamos, nebus laikomos force majeure aplinkybėmis ir nešalins sutarties šalies atsakomybės.

Siekiant apsisaugoti nuo nesąžiningų tiek rangovų, tiek užsakovų bandymų piktnaudžiauti esančia situacija ir išvengti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, svarbu kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai nustatyti force majeure aplinkybes ir atkreipti dėmesį į tai, kad force majeure paprastai taikoma natūra vykdytinoms prievolėms (pvz.: statybos rangos darbai, gamyba ir pan.) ir tik išimtiniais atvejais – piniginėms prievolėms (atsiskaitymams tarp šalių).

Tad, jeigu tik prasidėjus karantino rėžimui gavote rangovo (subrangovo) ar užsakovo pranešimą dėl ketinimų nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl neva tai esančios force majeure situacijos, tikėtina, kad tokie sutarties kontrahento ketinimai nebus laikomi force majeure, o jūs atitinkamai galėsite reikalauti tokio nesąžiningo elgesio sukeltų nuostolių atlyginimo.

Valstybės valdymo institucijų veiksmai

Nenugalima jėga taip pat laikomi privalomi ir nenumatyti valstybės valdymo institucijų veiksmai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (Civilinio kodekso 6.253 str. 3 d.). Tam, kad šalis galėtų būti atleista nuo atsakomybės šiuo pagrindu, būtina nustatyti šias sąlygas:

  • sutarties neįvykdymas turi būti sąlygotas valstybės institucijų veiksmais (atitinkamais priimamais aktais);
  • valstybės institucijų veiksmai turi būti nenumatyti ir privalomi sutarties neįvykdančiai šaliai;
  • valstybės institucijų veiksmai turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti sutartį neįmanoma;
  • sutarties negalinti įvykdyti šalis neturėjo teisės ginčyti valstybės institucijų veiksmų teismo ar administracine tvarka

Akivaizdu, jog šalyje taikomas karantinas yra išskirtinė situacija, kuri dar nėra išsamiai išnagrinėta teisės praktikoje ir turi didžiulį poveikį sutarčių vykdymui. Tačiau (bent jau kol kas) statybos rangos sutarties šalių, išskyrus statybinių medžiagų bei įrengimų parduotuvių uždarymą karantino laikotarpiu nedraudžiant tiekimo, pernelyg nevaržo ir nėra prielaidų, kad karantino įvedimas šalyje (ta apimtimi, kuria jis įvesta šiuo metu) būtų pagrindas visiškai ar iš dalies netaikyti civilinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į tai laikytina, jog statybos rangos sutarties neįvykdanti šalis negalėtų tikėtis būti atleista nuo atsakomybės vien dėl valstybės veiksmų, kaip tokių, buvimo. Natūralu, kad karantino rėžimas riboja kai kurių įmonių darbą, ypatingai tų, kurių veikla karantino laikotarpiu apskritai uždrausta. Tačiau, kaip minėta, statybos rangos darbų vykdymas, medžiagų gamyba bei tiekimas nėra draudžiami. Atitinkamai karantino įvedimas Vyriausybės nutarimu galėtų būti laikomas nenumatytu valstybės valdymo institucijų veiksmu, tačiau norint juo remtis nevykdant sutarties, kaip teisėta priežastimi, reikėtų įrodyti analogiškas sąlygas kaip ir force majeure atveju, t.y. kad būtent dėl karantino metu nustatytų apribojimų sutarties šalis nebeturi galimybės toliau vykdyti įsipareigojimų. Vertinant nurodytas aplinkybes labai abejotina, kad šiuo metu statybos rangos sutarties šalys negalėtų vykdyti tarpusavio įsipareigojimų dėl Vyriausybės nutarimu įvesto karantino.

Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

Šalys yra laisvos sudaryti sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties nutraukimas tiek aukščiau aptartais atvejais, tiek pasikeitus jos vykdymo aplinkybėms, yra kraštutinė priemonė, todėl šalys visais atvejais turėtų dėti maksimalias pastangas kiek įmanoma išsaugoti sutartį ir sumažinti galimų nuostolių dydį. Tačiau, ką daryti, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viena iš sutarties šalių atsiduria akivaizdžiai prastesnėje padėtyje? Jeigu sutarties šalis nėra atleista nuo įsipareigojimų vykdymo dėl force majeure aplinkybių, gali pagelbėti sutarčių sąlygų pakeitimo institutas.

Civilinio kodekso 6.204 str. nuostatos numato, jog viena sutarties šalis turi teisę kitos šalies reikalauti pakeisti sutartį, o nesusitarus, teismine tvarka reikalauti pakeisti ar net nutraukti sutartį. Tiesa, ši įstatyme numatyta išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu sutarties vykdymas dėl pasikeitusių aplinkybių tampa drastiškai nepalankus, t.y. iš esmės pasikeičia sutartinių prievolių pusiausvyra ir tokios po sutarties pasirašymo ištikusios aplinkybės, kaip ir force majeure atveju, negalėjo būti iš anksto numatytos.

Įstatymas tokią situaciją numato tuomet, kai atsiranda aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

  • tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;
  • tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;
  • tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;
  • nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Susiklosčius tokiai situacijai, nelygiavertėje padėtyje atsidūrusi šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Be to, kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, galima prašyti teismo laikinai įpareigoti kitą pusę nenutraukti sutarties ir susilaikyti nuo galimai ir taip prastesnėje padėtyje atsidūrusiai šaliai žalingų veiksmų.

Šiuo atveju statybos rangovams įstatymas numato ir papildomas galimybes – tuo atveju, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį (Civilinio kodekso 6.653 str. 6 d.). Tačiau šia įstatymo nuostata nereikėtų „aklai“ vadovautis, kadangi neretai statybos rangos sutarčių, ypatingai sudaromų fiksuotos kainos principu, sąlygos numato, jog būtent rangovui tenka visa su darbų kainos pasikeitimu susijusi rizika ir atsakomybė. Tokiu reikėtų sistemiškai vertinti kainos padidėjimo priežastis ir statybos rangos sutarties pusiausvyros pasikeitimo aplinkybes bei kiekvienu konkrečiu atveju vertinti galimas pasekmes, kadangi statybos rangos sutarties pakeitimas ar nutraukimas aptartais būdais yra galimas tik tada, jei vienos šalies padėties pablogėjimas yra esminis, kliudantis vykdyti sutartį, arba sukeltų neigiamas pasekmės kitai sutarties šaliai.

Jau minėtos aplinkybės, kaip darbo jėgos judėjimo apribojimai, tiekimo ir gamybos trikdžiai, darbo organizavimo apsunkinimai dėl galimo darbuotojų izoliavimosi ar net susirgimo atvejais, didėjančios sąnaudos kasdienės veiklos organizavimui gali sąlygoti situaciją, kai rangovai bus priversti ženkliai brangesnėmis kainomis įsigyti savalaikiam darbų atlikimui reikalingas medžiagas bei įrenginius, ar norėdami įvykdyti sutartį joje numatytais terminais patirti ženkliai didesnes nei planuota išlaidas. Atitinkamai koronaviruso (COVID-19) pandemijos bei karantino rėžimo ribojimai verslui gali sudaryti prielaidas statybos rangos sutarties šalims, ypatingai rangovams, pasinaudoti Civilinio kodekso 6.204 str. nuostatomis ir kreiptis į užsakovus dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio instituto taikymo praktika itin nevienareikšmiška, reikėtų vertinti kiekvieną konkretų atvejį individualiai.

Be abejo egzistuoja ir kitų priemonių, aptartų pačiose statybos rangos sutartyse, kuriomis statybos rangos sutarties šalys gali ginti savo interesus, pvz.: stabdyti sutarties vykdymą iki karantino pabaigos, kompensuojant tik prastovų kaštus ir taip suvaldant finansinius srautus. Tačiau visais atvejais konkrečių priemonių taikymas turi būti įvertinamas individualiai ir ieškant kompromisų su kita sutarties šalimi, ypatingai jeigu norima išsaugoti sutartį ir vėliau tęsti jos vykdymą.

Nepaisant to, kad koronaviruso (COVID-19) pandemijos bei karantino rėžimo situacija yra laikina, statybos rangos sutarties šalims visais atvejais rekomenduojame:

  • jei šiuo metu deratės dėl sutarčių, jose turėtų būti įtrauktos konkrečios force majeure taikymo sąlygos, įvertinant koronaviruso (COVID-19) bei karantino rėžimo rizikas, kurios apsaugotų nuo padarinių dėl negalėjimo vykdyti įsipareigojimus;
  • identifikuokite galimas šiuo metu vykdomų sutarčių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo rizikas, išnagrinėkite galimą force majeure poveikį, kitų priemonių taikymą;
  • pasirenkite vykdomų sutarčių rizikos suvaldymo strategiją su iš anksto numatytais reikalingais teisiniais veiksmais;
  • prašant atleisti nuo atsakomybės ir sužinojus apie kliūtį bei jos poveikį vykdyti įsipareigojimus, kuo skubiau pranešti kitai šaliai apie susidariusią situaciją (siekiant įrodyti force majeure egzistavimą kreiptis į Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl pažymos, patvirtinančios šią aplinkybę išdavimo);
  • sutrikus tiekimui/gamybai/finansiniams srautams užsitikrinkite galimybę alternatyviais būdais įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (papildomi žmogiškieji ištekliai, alternatyvi subranga ir kt.);
  • visais atvejais stenkitės su kontrahentais bendrauti tik raštu, kaupkite šalių susirašinėjimą;
  • gavę kitos šalies pranešimą dėl įsipareigojimų nevykdymo dėl force majeure, nedelsiant reaguokite ir išsiaiškinkite situaciją – tikėtina, kad tai tebus siekis nesąžiningai išvengti sutarties vykdymo.

 

Apibendrinant pažymime, jog net esant tokioms išskirtinėms situacijoms, kaip koronaviruso (COVID-19) pandemija bei karantino rėžimas, kiekvienos statybos rangos sutarties vykdymo vertinimas yra labai individualus ir aukščiau pateiktos įžvalgos yra tik bendro pobūdžio. Kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama atitinkamos sutarties kontekste ir tik tuomet parenkamos teisinės priemonės problemai spręsti. Taip pat reikia įvertinti ir tai, kad nepaisant  prieš dešimtmetį įvykusios finansinės krizės pamokų, esama situacija iš esmės yra nauja visai teisinei sistemai, kuri taip pat susidurs su iššūkiais sprendžiant pandemijos iškeltus klausimus.